Kiekviena virtuvė turi savo istoriją. Tas skardinis dėžutė su pageltusiais popierėliais, mamos ranka rašytas receptas ant serviaus popieriaus gabalėlio, arba šiais laikais – dešimtys nuotraukų telefone su patiekalais, kuriuos pagamini ir pagalvoji „reikia užrašyti šitą receptą, kol neužmiršau”. Jei jau kaupiate receptus metų metais, greičiausiai kilo mintis – o kodėl neišleisti savo asmeninės kulinarinės knygos? Nebūtinai spaudai, gal tiesiog šeimai, artimiesiems, ar sau pačiam ateičiai. Tai visai realu ir nereikia būti profesionaliu redaktoriumi ar dizaineriu.
Nuo kur pradėti – receptų surinkimas ir rūšiavimas
Pirmas žingsnis dažniausiai atrodo pats sunkiausias, nors iš tikrųjų jis tiesiog reikalauja laiko, o ne ypatingų gabumų. Surinkite visus receptus vienoje vietoje – telefono užrašuose, sąsiuvinyje, dokumentų faile, kur jums patogiausia. Nesistenkite iškart viską sutvarkyti gražiai, tiesiog surinkite.
Verta peržiūrėti senus sąsiuvinius, klausti mamos, močiutės, kaimynų, jei norite įtraukti šeimos receptus. Dažnai paaiškėja, kad tas „mamos garsusis pyragas” niekur nebuvo užrašytas tiksliai – viskas buvo „akiai”. Tokiu atveju teks kartu su mama ar močiute pagaminti receptą ir tuo pat metu matuoti, kiek ko įberia, kiek laiko kepa. Tai, tarp kitko, vienas prasmingiausių šio proceso etapų – dažnai išsiaiškinama detalių, kurių niekada nebūtų sužinojus kitaip.
Kai receptai surinkti, sudarykite paprastą sąrašą – pavadinimas, kategorija (sriubos, pagrindiniai patiekalai, desertai, kepiniai ir t.t.). Tai padės vėliau struktūruoti visą knygą ir pastebėsite, kur turite spragų – pavyzdžiui, dešimt tortų receptų, bet nė vieno sriubos.
Kaip standartizuoti receptų formatą
Vienas dažniausių knygos „amatoriškumo” ženklų – kai kiekvienas receptas parašytas skirtingu stiliumi. Vienas su gramais, kitas su stiklinėmis, trečias be jokių matavimų, tiesiog „šaukštas miltų, žiupsnelis druskos”. Verta iš pradžių nusistatyti vieną formatą ir jo laikytis visoje knygoje.
Rekomenduočiau tokią struktūrą kiekvienam receptui:
- Pavadinimas ir trumpas įvadas (kodėl šis receptas jums svarbus, iš kur jis atkeliavo)
- Porcijų skaičius ir gaminimo laikas
- Ingredientų sąrašas su vienodais matavimo vienetais
- Žingsniai po žingsnio, numeruoti
- Patarimai arba pastabos (ką galima pakeisti, kokios klaidos dažniausiai daromos)
Matavimo vienetų suvienodinimas gali užimti daugiausia laiko, bet tai verta padaryti. Jei kai kur turite „puodelis”, nusistatykite, ar tai 200 ml, ar 250 ml stiklinė, ir visur naudokite tą pačią. Skaitytojui (net jei tas skaitytojas – tik jūsų anūkas po dvidešimties metų) bus daug lengviau gaminti, jei viskas bus vienoda.
Nuotraukos – ar būtinos ir kaip jas padaryti
Čia žmonės dažnai stringa – „aš nesu fotografas, kaip aš padarysiu gražias nuotraukas”. Tiesą sakant, kulinarinei knygai visai nereikia profesionalios fotografijos studijos. Užtenka gero natūralaus dienos šviesos šalia lango ir telefono kameros.
Keli praktiniai dalykai, kurie tikrai pagerina nuotraukas nesigilinant į sudėtingą techniką:
Fotografuokite dienos metu, prie lango, ne per stiprios saulės, geriausia apytiksliai rytą arba ankstyvą popietę. Vengti geltono dirbtinio apšvietimo – patiekalas atrodys nenatūraliai. Naudokite paprastą, neblizgantį foną – medinė lenta, lininė servetėlė, ar tiesiog švarus stalo paviršius. Nebandykite sudėti viso stalo į kadrą su dešimčia priedų – dažnai vienas patiekalas, viena šakutė ir servetėlė atrodo gerokai geriau nei perkrautas kadras.
Jei fotografijų iš tikrųjų neturite arba nenorite gaišti laiko, knyga puikiai gali gyvuoti ir be nuotraukų, su gražiais iliustraciniais elementais ar tiesiog tvarkingu teksto formatavimu. Daug senų šeimos receptų knygų iš viso neturi paveiksliukų ir vis tiek yra vertingos – svarbiausia turinys, ne vizualas.
Knygos struktūra ir skyrių sudarymas
Kai turite visus receptus surinktus ir suformatuotus, laikas apgalvoti, kaip juos išdėstyti. Klasikinis būdas – skirstyti pagal patiekalo tipą: užkandžiai, sriubos, pagrindiniai patiekalai, salotos, kepiniai, desertai, gėrimai. Tai patogu, nes žmogus, ieškantis, pavyzdžiui, sriubos recepto, gali greitai rasti tą skyrių.
Bet yra ir kitų būdų, kurie gali būti daug asmeniškesni ir prasmingesni, jei knyga skirta šeimai. Galima skirstyti pagal šventes – Kalėdų stalas, Velykų stalas, gimtadienio tortai. Arba pagal kartas – močiutės receptai, mamos receptai, jūsų pačių sukurti receptai. Toks skirstymas suteikia knygai emocinį sluoksnį, kurio grynai funkcinis skirstymas neturi.
Neverta bijoti maišyti abu principus – pagrindinė struktūra gali būti pagal patiekalo tipą, bet įvade prie kiekvieno skyriaus galima parašyti trumpą pastraipą apie tai, iš kur šie receptai atėjo, kas juos gamino, kokia proga.
Verta pagalvoti ir apie turinio lentelę pačioje pradžioje, net jei knyga bus tik dešimties puslapių – taip bus lengviau naršyti, ypač jei knyga vėliau augs.
Asmeniniai prisiminimai ir istorijos – kas paverčia sąrašą knyga
Čia slypi tikroji paslaptis, kodėl vienos receptų knygos yra tik lapų rinkinys, o kitos – kažkas, kas skaitomas net nesiruošiant nieko gaminti. Istorijos. Trumpa pastraipa prie recepto – kada pirmą kartą jį gaminote, kas jį jums išmokė, kokia klaida buvo padaryta pirmąjį kartą bandant, kokiai progai jis dažniausiai gaminamas.
Nereikia rašyti ilgų esė. Kartais užtenka dviejų sakinių: „Šitą sriubą močiutė virė kiekvieną sekmadienį, ir namuose visada kvepėjo kmynais. Iki šiol negaliu jos gaminti be jų.” Tokia pastraipa suteikia receptui gyvybės, kurios pats sąrašas ingredientų niekada neturės.
Jei rašote knygą šeimai, apsvarstykite galimybę paklausti kitų šeimos narių, ar jie turi savo prisiminimų apie tą patį patiekalą. Galbūt tėtis prisimena kitokią versiją nei mama, ar sesė turi juokingą istoriją, kaip kartą tas pyragas subliuvo orkaitėje. Tokios smulkmenos daro knygą tikrai gyvą, ne tik funkcinę.
Technologijos – nuo Word failo iki spausdintos knygos
Nereikia iš karto galvoti apie spaustuvę ir tiražus. Yra keli lygiai, kaip galima šį projektą realizuoti, priklausomai nuo to, kiek laiko ir pinigų norite skirti.
Paprasčiausias variantas – surinkti visus receptus į vieną dokumentą (Word, Google Docs), naudojant vienodus šriftus ir antraštes. Tai galima atspausdinti namuose ar biure ir surišti spiralėmis – toks formatas dažnai naudojamas šeimos receptų knygoms ir yra visai gerbtinas, praktiškas, nesigadina nuo drėgnų pirštų virtuvėje.
Kitas lygis – naudoti specializuotas platformas, skirtas knygų dizainui, kur galima gražiau išdėstyti tekstą ir nuotraukas su šablonais. Tokios platformos leidžia užsisakyti vieną egzempliorių arba keliasdešimt, priklausomai nuo poreikio – jei norite padovanoti visai šeimai per Kalėdas.
Jei norite eiti toliau ir kurti tikrai profesionaliai atrodančią knygą galimai pardavimui, verta pasikonsultuoti su grafikos dizaineriu bent maketavimo klausimais – net vieno konsultacinio susitikimo užtenka, kad supieptumėte pagrindinius principus, kaip išdėstyti tekstą, kad jis būtų lengvai skaitomas.
Dažniausios klaidos, kurias verta žinoti iš anksto
Pirma klaida – receptų netikrinimas prieš įtraukiant į knygą. Jei receptas užrašytas prieš dešimt metų ir niekada perskaitytas iš naujo, gali paaiškėti, kad trūksta ingrediento sąraše arba žingsniai neaiškūs. Verta bent kartą pagaminti kiekvieną receptą iš naujo, sekant tik tuo, kas parašyta, kaip tai darytų nepažįstamas žmogus. Taip greitai pastebėsite spragas.
Antra klaida – per didelis perfekcionizmas, kuris niekada leidžia užbaigti projekto. Žmonės kartais metų metais „tvarkosi” receptus, bet knyga niekada neatsiranda, nes visada atrodo, kad reikia dar vieno recepto, dar vienos nuotraukos, dar vieno patobulinimo. Verta nusistatyti terminą – pavyzdžiui, „iki gruodžio noriu turėti bent 30 receptų knygą” – ir jo laikytis, net jei knyga nebus tobula. Ją visada galima papildyti vėliau, antruoju leidimu.
Trečia klaida – nepalikti vietos ateities papildymams. Jei knyga skirta šeimai, gerai palikti kelis tuščius puslapius pabaigoje su antrašte „mūsų naujos tradicijos” – vietą, kur kiti šeimos nariai galėtų prirašyti savo receptus ateityje. Tai paverčia knygą gyvu dokumentu, ne užbaigtu objektu.
Kai receptų sąsiuvinis tampa šeimos paveldu
Sudaryti savo kulinarinę knygą – tai ne tik tvarkingas būdas laikyti receptus, bet ir savotiškas laiko kapsulė. Po dvidešimties metų jūsų vaikai ar anūkai vertins ne tiek pačius ingredientus, kiek tas mažas pastabas paraštėse, tas istorijas apie sekmadienio pietus, tą jūsų braižą, jei knyga bus dalinai rankraštinė. Nebūtinai reikia tobulos, spausdintos, profesionaliai apipavidalintos knygos – kartais tvarkingas Word dokumentas, atspausdintas ir surištas namuose, turi daugiau šilumos nei bet kokia leidykla galėtų sukurti.
Svarbiausia – pradėti. Surinkti receptus, kol jie dar atmintyje ar sąsiuviniuose, kol dar galite paklausti močiutės, kaip tiksliai ji darė tą kugelį. Kai bus surinkta, tvarkymas, formatavimas ir dizainas – tai jau techniniai dalykai, kuriuos galima spręsti žingsnis po žingsnio, nesiskubinant. Ir kai galiausiai laikysite rankose tą savo, ar šeimos, receptų rinkinį – tikrai pajusite, kad tai buvo verta laiko. Nes virtuvės istorijos, kitaip nei duonos kepalas, neturi tapti pasenusios per naktį.
